Žaliuoju maisto produktų pirkimu perkančioji organizacija gali siekti mažinti aplinkos (dirvožemio, vandens, oro) taršą cheminėmis medžiagomis, užtikrinti, kad jos perkami maisto produktai nekenktų juos vartojančių žmonių sveikatai dėl juose esančių sintetinių cheminių medžiagų (dažiklių, konservantų, skonio stipriklių ir panašiai), skatinti darnų medienos suvartojimą bei atliekų susidarymo mažinimą ar efektyvų jų tvarkymą.

Aplinkosauginiu aspektu svarbiausi yra du maisto produktų gyvavimo ciklo etapai, t.y. jų pagaminimas ar išauginimas bei maisto produktų ir jų pakuočių atliekų tvarkymas. Maisto produktų naudojimas įtakos aplinkai nedaro, o įtaka žmogaus sveikatai yra tiriama.

Gaminant ar auginant maisto produktus, poveikis aplinkai yra daromas tokiais būdais:

-     dirvožemio derlingumas yra palaikomas arba padidinamas naudojant pesticidus ir trąšas, o tai sąlygoja vandens ir dirvožemio užteršimą. Mažesnį neigiamą poveikį daro tręšimas biologinėmis trąšomis;

-     sukeliama dirvos erozija;

-     netenkama biologinės įvairovės;

-     sintetinės cheminės medžiagos gali kenkti žmogaus sveikatai, kadangi kai kurios iš jų yra kancerogeninės, mutageninės ir sukeliančios kitas neigiamas pasekmes;

-     sunaudojama daug energijos maisto produktų gamybai, sandėliavimui, šaldymui ir transportavimui;

-     sunaudojama daug išteklių maisto produktų pakuotėms gaminti.

Suvartojus maisto produktus, lieka daug atliekų. Jas sudaro ne tik maisto produktų likučiai, bet ir maisto produktų pakuotės.

Perkančioji organizacija, atlikdama viešuosius pirkimus, turi galimybę siekti, kad minėtų neigiamų poveikių aplinkai ir žmogui būtų išvengta. Vienas iš būdų, kaip tai padaryti, yra pirkti ekologinius maisto produktus. Ekologinių maisto produktų auginimas, gamyba, tvarkyba bei sertifikavimas Europos Sąjungoje ir Lietuvoje yra detaliai reglamentuotas. Pagrindiniai teisės aktai, reguliuojantys šią sritį, yra 1991 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų (su pakeitimais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 473/2002 ir Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1481/2004) ir 1999 m. liepos 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1804/99, papildantis Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91. Nuo 2009 m. sausio 1 d. vietoje Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91 įsigalios kitas – 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91. Šie reglamentai tiesiogiai taikomi ir Lietuvos Respublikoje. Be to, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 buvo patvirtintos Ekologinio žemės ūkio taisyklės (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 3D-156 redakcija). Pažymėtina, kad tik tokie žemės ūkio ir maisto produktai, kurie atitinka minėtų reglamentų bei Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus, gali būti vadinami ekologiškais produktais ir ženklinami ekologiškų produktų sertifikavimo ženklu.

Reikalavimai, kuriuos turi atitikti ekologinis žemės ūkio produktas, yra labai platūs. Jie keliami ekologinės gamybos žemės ūkio naudmenų išsidėstymui (pavyzdžiui, yra ne arčiau kaip 50 m nuo magistralinių kelių, ne arčiau kaip 10 m nuo krašto kelių), augalų auginimo tankiui, sėjomainai, tręšimui, žuvininkystės tvenkinių priežiūrai, pašarams (pavyzdžiui, žuvis draudžiama šerti augimą skatinančiais ar lėtinančiais preparatais, sintetiniais apetitą skatinančiais preparatais, sintetiniais antioksidantais ir konservantais, karbamidu, pašarais, apdorotais cheminėmis medžiagomis, keičiančiomis pašarų spalvą, tirpumą ar kitas savybes, sintetinėmis aminorūgštimis, medžiagomis iš tos pačios rūšies individų, sintetiniais spalvinimo agentais, visų rūšių ekskrementais), gyvulių augimvietėms, gabenimui, skerdimui, tvarkybai, apdorojimui ir kt. Tokiu būdu perkančioji organizacija, įsigydama ekologiškų produktų sertifikavimo ženklu pažymėtus maisto produktus, gali būti tikra, kad tokio produkto gamybos ar auginimo poveikis aplinkai buvo labai menkas arba jo buvo išvengta.

Perkančioji organizacija gali pirkimo dokumentuose (pirkimo objekto techninėje specifikacijoje, tiekėjų kvalifikacijos reikalavimuose, viešojo pirkimo sutarties nuostatose) nurodyti tam tikrus aplinkosauginius kriterijus, kuriuos turėtų atitikti maisto produktai, jų auginimo būdai, gaminimo technologijos. Tačiau reikia nepamiršti, kad šie kriterijai turi neprieštarauti Europos Sąjungos teisei, ypač tiekėjų nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principams. Todėl šie kriterijai turėtų būti saikingi, reikalingumas – įrodomas. Be to, perkančioji organizacija gali nustatyti aplinkosauginius reikalavimus tik tiems maisto produktams, kurie tiekiami perkančiajai organizacijai, bet ne visiems tiekėjo gaminamiems produktams. Pavyzdžiui, perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti apriboto pesticidų ir trąšų, energijos ir vandens naudojimo perkamų produktų gamyboje reikalavimus, reikalavimus pašarams ir panašiai.

Reikėtų prisiminti, kad neigiamą poveikį aplinkai daro ne tik produktų auginimo ar gaminimo procesas, bet ir atliekos, susidariusios produkto gyvavimo ciklo metu. Todėl perkančioji organizacija gali nustatyti reikalavimus atliekų tvarkymui (pavyzdžiui, įpareigojimą tiekėjui surinkti, rūšiuoti atliekas, pasiimti pakuotes, tarą) ir maisto produktų pakuotėms (pavyzdžiui, nurodyti, iš kokių medžiagų gali ar negali būti pagamintos pakuotės).